Sausio 8–31 dienomis Prienų kultūros ir laisvalaikio centre eksponuojama VDA Kauno fakulteto lektoriaus doc. Donato Inio istorinio žanro tapybos darbų paroda „Vietos dvasia“.
Kviečiame apsilankyti parodoje darbo dienomis 9.00–19.00 val.
Genius loci (Vietos dvasia)
Senovės romėnai sakydavo, kad Nullus enim locus sine genio est (Nėra vietos be savo dvasios), tad freskose ir skulptūroje nuolat vaizduodavo tą dvasią įvairiomis hipostazėmis – tai pamatiniai Dieviškosios tikrovės lygmenys: Vienis, intelektas, siela. Tos dvasios atlikdavo dar ir saugojimo funkciją, kuri bėgant šimtmečiams nunyko.
Šiandien Genius loci (Vietos dvasia) visų pirma yra subjektyviai jaučiama tam tikros vietos atmosfera. Rizikuodamas išeiti iš šio termino ribų, sakyčiau, kad man Genius loci yra ne tik Vietos dvasia, man tai – atskiro laikmečio dvasia, kurią aš itin stipriai išgyvenu kas kartą vaikščiodamas po Lietuvos miškus, kaimus ar vienkiemius. Čia jaučiu ne tik tų vietų nuotaiką, bet tarsi matau tas pokario dvasias, kurias po truputį pradedu vaizduoti drobėse.
Šio paveikslo idėją aš susapnavau ir ilgokai ieškojau tos vietos iš sapno. Norėjosi pajaustą vietą ir nuotaiką pavaizduoti kaip įmanoma geriau. Vieną vasaros dieną visiškai atsitiktinai lankydamasis prie vieno iš bunkerių supratau, kad tai ta vieta. O į mane atsisukę bekūniai, tačiau aiškios žmogiškos formos marškiniai buvo tiksliai virš bunkerio duobės, kuriame 1949 m. lapkričio 1 d. žuvo septyni Algimanto apygardos partizanai. Nors sapne paveiksle matomos duobės nemačiau, tačiau šis sutapimas labai sujaudino. Pradėjau toje vietoje eskizuoti, nutapiau kelis etiudus iš natūros ir toliau ieškojau atsakymų, ką mano pasąmonė bandė tuo sapnu pasakyti. Arčiausiai atsakymo priartėjau skaitydamas analitinės psichologijos kūrėjo K. G. Jungo mintis apie sąmonės ir pasąmonės ryšį bei archetipus. O Genius loci visų pirma ir yra archetipinė samprata, kuri kone kiekvienoje kultūroje – mitinėje ar religinėje – yra dievybių arba dvasių klasė (neretai būtent ir pasireiškianti per sapnus), kuri tarsi globoja tam tikrą vietą ar istorinį laikotarpį.
Nors visos šios jausenos subjektyvios, stengdamasis aiškintis jų kilmę ir vaizduodamas tai savo darbuose, noriu bent kažkiek prisidėti prie to, kad kiekvienas iš mūsų pasistengtume pajausti tas vietos ir laikotarpio dvasias, kurios taip nepaprastai stipriai yra įsirėžusios į mūsų sąmonę ir pasąmonę – tai jau ne tik istorija, bet po truputį virsta mitu. O mitas yra vienas iš puikiausių būdų aiškinti ir suprasti savo pasaulį, savo patirtis ir savo istoriją. Ir ką gali žinoti, gal nunykusi Genius loci, kaip vietą sauganti dvasia, vėl atgis? O į istorinės atminties saugojimą vis rimčiau žvelgs kiekvienas iš mūsų.
P. S. Bunkerio duobėje radau baltą akmenį, kuris, tikėtina, ten buvo ir aną lapkričio 1 dieną. Susitryniau jį į dulkes, išskyriau pigmentą. Tuo pigmentu, tarsi atminties dulkėmis, nutapiau šiuos marškinius iš sapno.
Donatas Inis, tapytojas
