PIRMA ŽINIA APIE PARTIZANUS
Atsidūręs lauke be sargybinių, pasijutau daug maloniau. Nuskubėjau į didžiuosius universiteto rūmus. Ten patyriau smulkmenas ir iš Pakuonio. Tai buvo pirmieji partizanų pasireiškimai. Mobilizacijos dieną bolševikų daliniai prigaudė vyrų. Juos sugrūdo į Bajoraičio name įrengtą daboklę-bunkerį. Du vyrai, partizanų keliu pasiruošę žengti – Tigras ir Šarūnas – pasiryžo juos išlaisvinti. Kiekvienas, pasiėmęs granatų po dėžę ir po šautuvą, pavakare nuslinko į Pakuonį. Atsargiai, niekieno nepastebimi, jie prisėlino prie sargybinių būstinės. Numatę taikinius, jie atsisukinėjo granatų kotus. Po komandos pradėjo vieną po kitos taškyti į sargybinių postus ir į pačią būstinę. Per kelias minutes tiek sargybiniai, tiek kitos jų pamainos, nespėję net iššauti, buvo sulikviduoti. Abu kovotojai skubiai išlaužė daboklės duris ir visus ten esančius paleido. Akimirka visi pradingo savais keliais, palikdami prie daboklės durų granatų išartą žemę ir sargybinių apdraskytus lavonus.
Iš Juozo Daumanto atsiminimų knygos „Partizanai“
Jonas Gelčys-Perkūnas iš Kalvių-Pociūnų 1945 m. gegužės 25 d. Prienų šilo partizanų viršininkų susirinkime buvo paskirtas Geležinio Vilko pulko 8-os kuopos 2-o būrio vadu. Dar pirmojo Šilavoto puolimo metu sužeistas į petį ilgai gydėsi. Margininkų, Paverknių, Ingavangio, Budninkų ir daugelio kitų kautynių dalyvis, vos metus savo narsa ir organizaciniais sugebėjimais buvęs pavyzdžiu kovos draugams, Jonas Gelčys garbingai žuvo už Tėvynės laisvę.
Partizano Perkūno kūną okupantai parvežė į Pakuonį, čia tris dienas išlaikę, užkasė Bajoraičio sodybos patvoryje.
(Vytautas Juodsnukis „Suvalkijos partizanai“)
